KALBOS KULTŪROS UGDYMAS IKIMOKYKLINIAME AMŽIUJE

Paskelbta: Šeštadienis, 22 Vasario 2014

Kurdami ateitį visuomet turėtume atsigręžti į praeitį. Kiekviena kultūringa tauta stengiasi išsaugoti savo senąsias tradicijas, jas puoselėti. Mūsų dienomis nepaprastai  svarbu išsaugoti tautinę tapatybę ir neištirpti kitų tautų kultūroje. Kokie piliečiai esame, ar pažįstame gimtąjį kraštą, jos istoriją, ar gebame gražiai kalbėti lietuvių kalba? Sąmoningą pilietį turime auginti nuo mažų dienų. Vaikų darželis yra maža valstybė, kuri įsipareigojusi tautos kultūros kūrybiniu pajėgumu ir jos istoriniu tęstinumu.

 Pagrindiniu kalbos kultūros ugdymo metodu turi tapti kasdienis bendravimas. Ugdant vaikų kalbą, turėtų vyrauti žaismės principas, viskas turėtų vykti kuo natūralesnėm sąlygom. Be to, svarbu numatyti žodžius, kuriais turtinsime vaiko žodyną, skatinsime šnekamojoje kalboje vartoti kuo daugiau epitetų, smulkiosios tautosakos elementų. Mažo vaiko kalbą taip pat tiesiogiai veikia socialinė bei kultūrinė patirtis – kuo ji turtingesnė, tuo palankesnės sąlygos kultūringai jo kalbos raidai. Būtina sudaryti sąlygas vaiko kalbinei raiškai, besisiejančiai su mimikos, gestų, muzikine bei plastine išraiška.

Vaiko kalbos ugdymas, kaip integralus vertybinių nuostatų, gebėjimų bei žinių ir supratimo junginys, plėtojamas per visas veiklas. Meninės veiklos metu, kurdami vaikai kalba, pasakoja, ką jie piešia, kuria pagal piešinį pasakojimus, savaip perteikia patirtus įspūdžius. Domėjimosi aplinkiniu pasauliu, manipuliacijų daiktais metu, formuojasi jų supratimas apie daiktų kiekį ir skaičių, sėkmingai pritaikomos tradicinės, skaičiuotės ir dainos, kuriose išskaičiuojami vaikai, daiktai, gyvūnai. Rinkdami dėliones ir rūšiuodami daiktus, vaikai lygina dydį, formą, skiria spalvas, įvedamos naujos sąvokos. Vaidmeninių žaidimų centre tobulinamas šnekamosios veiklos vartojimas, plėtojami pasakojimo įgūdžiai. 

Vaikai nori išmokti kalbėti, kad galėtų konkrečiomis ir nuolat besikeičiančiomis aplinkybėmis suvokti bei kūrybiškai pritaikyti išgirstus žodžius ar sukurti savus, išreikšti konkrečias prasmes. Vaiko vaidmuo, mokantis kalbos nepalyginamai didesnis, negu manyta. Vaikai dalyvauja pokalbyje ir palengva susikuria savo kalbos sistemą. Nepaprastai svarbu nuolat skatinti ir drąsinti kalbančius vaikus, suteikti jiems kuo daugiau įspūdžių. Pedagogė gali pasitelkti visą pasakojamąją, dainuojamąją tautosaką, parodyti vaikui ryšį su tautinės praeities vertybėmis.

 Suaugusiųjų kalba, tampanti vaikui pavyzdžiu, modeliu, yra vienas svarbiausių kalbos ugdymo priemonių. Suaugusieji turi gebėti pašnekinti vaiką, užmegzti dialogą, todėl būtina gerai pažinti vaiko psichologiją, perprasti jo interesus, pomėgius, išsiaiškinti, kokia kalbos kultūra vyrauja vaikų šeimose, kokių tradicijų bei papročių laikomasi. Paskatinti iš savo senelių ar prosenelių užrašyti liaudies dainas, pasakas, patarles ir kitą tautosaką, taip pat pasakojimus apie senuosius žaidimus, šventes ir kitus papročius, vaikai ženkliai praturtina bendravimo su savo artimaisiais patirtį.

 Vaikai turi girdėti gražią taisyklingą kalbą, patys turi būti skatinami kalbėti, ir žinoma, būti išklausomi. Piaget savo knygoje „Vaiko kalba ir mąstymas“ daug rašė apie ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbą. Jis pastebėjo, kad jaunesni kaip 6-7 m. vaikai dažnai nesugeba išklausyti kito kalbančiojo. Dauguma vaiko sakomų sakinių yra egocentriški, vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie dažniausiai reiškia savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kiti vaikai. Todėl, ugdant vaikų kalbą, labai svarbu išugdyti kalbos kultūrą, skatinti būti mandagiais, nes mandagus žmogus savo kultūringu elgesiu traukia aplinkinius, būna gerbiamas, mėgstamas, jam lengviau bendrauti. N. Servantesas yra pasakęs: „Niekas taip pigiai nekainuoja ir žmonių taip brangiai nevertinama, kaip mandagumas“.

Vaiko gebėjimai kalbėtis su suaugusiais ir kitais vaikais ugdomi ne tik kasdieninėje veikloje, bet ir per tradicines šventes, kitus renginius. Etnokultūrinės raiškos panaudojimas bendraujant vieniems su kitais – kartu dainuojant, šokant, einant ratelius ir vaidinant – teikia vaikams malonumą, džiaugsmą, padeda pajausti ryšį su kitais žmonėmis, norą būti kartu, suvokti ir perimti neverbalines komunikacijos priemones (balso intonacija, mimika, judesiu, muzikos garsais ir pan.), geriau pažinti save ir kitus žmones, jų vertybines nuostatas, sukaupti daugiau informacijos apie aplinkinį pasaulį.

Kalba – kiekvienos tautos mąstymo išraiška. Savo kalba tauta perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą. Lietuvių kalbos reikšmę lietuvių tautos egzistencijai bene pirmas kėlė Mikalojus Daukša XVI a. Dvasininkas labiau už visas kitas tautines vertybes – netgi už religiją – vertino gimtąją kalbą, akcentavo jos įtaką tautos vienybei: “Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas. Panaikink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera“.

Nuotraukos fotogalerijoje

Auklėtoja Danguolė Mikalauskienė