Duonelės šventė
Sienos geria šiltą kvapą,
Čia naktim duonutę kepa.
Vikriai sukasi kepėjai...
Tu duonele, atskubėjai
Vos praaušus - per gatves
Į erdvias parduotuves,
O iš ten - pas mus, pas mus
Pusrytėliams į namus...
Šiuo gražiu eilėraščio posmu šventinį renginį apie duonutę pradėjo „Ežiukų“ grupės auklėtinė Vakarė. Senelė („Pelėdžiukų“ grupės auklėtoja Danguolė Mikalauskienė“) vaikučiams papasakojo apie Šv. Agotos dieną, kuri minima vasario 5 dieną. Ji švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Bažnyčioje tądien šventinama juoda ruginė duonelė. Jos sudžiūvęs kriaukšlelis visus metus laikomas pagarbioje vietoje – prie šventųjų paveikslų. Tikėta, kad pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo, o kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai ją laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūniją atbaidytų. Todėl žmonės labai gerbdavo duonelę ir daug darbo įdėdavo, kad ją užaugintų. Po tokių Senelės žodžių „Pelėdžiukų“ grupės mergaitės inscenizavo lietuvių liaudies pasaką „Vištytės pyragas“, o „Ežiukų“ grupės auklėtinė Vėtrūnė (vilkas) su Seneliu (auklėtoja Danutė Ivanauskienė ) vaidino pasaką „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“. Vaikučiai sužinojo, kokį ilgą ir sunkų kelią reikia nueiti, kol duonelė ateina ant mūsų stalo.
Auklėtiniai minė mįsles, išsakė daug gražių mažybinių žodžių apie duoną, dainavo apie ją daineles, žaidė žaidimus, deklamavo eilėraščius. Tėveliai ir svečiai irgi nenuobodžiavo. Jie turėjo užbaigti pradėtas patarles ir priežodžius apie darbą, duoną, tinginystę. Šventės pabaigoje Senelė įnešė iškeptą duonelę, kuria vaišino visus salėje esančius svečius.
Auklėtoja Danutė Ivanauskienė
